Vanibot: Vanibot #0019: LinkReviser - Revised links and redirected them to the de facto address when redirect exists

2018-06-28T06:26:49Z

Vanibot #0019: LinkReviser - Revised links and redirected them to the de facto address when redirect exists

@@ Line 5: / Line 5: @@
 ==== Tekstai 1-3 ====
 <div class="verse">
-:''śrī-bhagavān uvāca''
+:śrī-bhagavān uvāca
 </div>
@@ Line 26: / Line 39: @@
 <div class="synonyms">
-śrī-bhagavān uvāca — Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė; abhayam — bebaimiškumas; sattva-saṁśuddhiḥ — savo būties apvalymas; jñāna — žinojimo; yoga — apie ryšį; vyavasthitiḥ — padėtis; dānam — labdaringumas; damaḥ — proto suvaldymas; ca — ir; yajñaḥ — aukų atnašavimas; ca — ir; svādhyāyaḥ — Vedų raštų studijavimas; tapaḥ — asketiškumas; ārjavam — paprastumas; ahiṁsā — prievartos atsisakymas; satyam — teisingumas; akrodhaḥ — pykčio neturėjimas; tyāgaḥ — atsižadėjimas; śāntiḥ — ramumas; apaiśunam — nenoras ieškoti ydų; dayā — gailestingumas; bhūteṣu — visoms gyvosioms esybėms; aloluptvam — godumo nebuvimas; mārdavam — geraširdiškumas; hrīḥ — kuklumas; acāpalam — ryžtingumas; tejaḥ — energingumas; kṣamā — atlaidumas; dhṛtiḥ — tvirtybė; śaucam — švara; adrohaḥ — pagiežos neturėjimas; na — ne; ati-mānitā — šlovės siekimas; bhavanti — yra; sampadam — savybės; daivīm — transcendentinės prigimties; abhijātasya — gimusio; bhārata — o Bharatos sūnau.
+''śrī-bhagavān uvāca'' — Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė; ''abhayam'' — bebaimiškumas; ''sattva-saṁśuddhiḥ'' — savo būties apvalymas; ''jñāna'' — žinojimo; ''yoga'' — apie ryšį; ''vyavasthitiḥ'' — padėtis; ''dānam'' — labdaringumas; ''damaḥ'' — proto suvaldymas; ''ca'' — ir; ''yajñaḥ'' — aukų atnašavimas; ''ca'' — ir; ''svādhyāyaḥ'' — Vedų raštų studijavimas; ''tapaḥ'' — asketiškumas; ''ārjavam'' — paprastumas; ''ahiṁsā'' — prievartos atsisakymas; ''satyam'' — teisingumas; ''akrodhaḥ'' — pykčio neturėjimas; ''tyāgaḥ'' — atsižadėjimas; ''śāntiḥ'' — ramumas; ''apaiśunam'' — nenoras ieškoti ydų; ''dayā'' — gailestingumas; ''bhūteṣu'' — visoms gyvosioms esybėms; ''aloluptvam'' — godumo nebuvimas; ''mārdavam'' — geraširdiškumas; ''hrīḥ'' — kuklumas; ''acāpalam'' — ryžtingumas; ''tejaḥ'' — energingumas; ''kṣamā'' — atlaidumas; ''dhṛtiḥ'' — tvirtybė; ''śaucam'' — švara; ''adrohaḥ'' — pagiežos neturėjimas; ''na'' — ne; ''ati-mānitā'' — šlovės siekimas; ''bhavanti'' — yra; ''sampadam'' — savybės; ''daivīm'' — transcendentinės prigimties; ''abhijātasya'' — gimusio; ''bhārata'' — o Bharatos sūnau.
 </div>

Modestas: Bhagavad-gita Compile Form edit

2017-11-26T17:55:08Z

Bhagavad-gita Compile Form edit

New page

[[Category:LT/Bhagavad-gītā - Skyrius 16|L03]]
<div style="float:left">'''[[Lithuanian - Bhagavad-gītā, kokia ji yra|Bhagavad-gītā, kokia ji yra]] - [[LT/BG 16| ŠEŠIOLIKTAS SKYRIUS: Dieviškos ir demoniškos prigimtys]]'''</div>
<div style="float:right">[[File:Go-previous.png|link=LT/BG 15.20| BG 15.20]] '''[[LT/BG 15.20|BG 15.20]] - [[LT/BG 16.4|BG 16.4]]''' [[File:Go-next.png|link=LT/BG 16.4| BG 16.4]]</div>
{{RandomImage|Lithuanian}}

==== Tekstai 1-3 ====

<div class="verse">
:''śrī-bhagavān uvāca''
:''abhayaṁ sattva-saṁśuddhir''
:''jñāna-yoga-vyavasthitiḥ''
:''dānaṁ damaś ca yajñaś ca''
:''svādhyāyas tapa ārjavam''
:''ahiṁsā satyam akrodhas''
:''tyāgaḥ śāntir apaiśunam''
:''dayā bhūteṣv aloluptvaṁ''
:''mārdavaṁ hrīr acāpalam''
:''tejaḥ kṣamā dhṛtiḥ śaucam''
:''adroho nāti-mānitā''
:''bhavanti sampadaṁ daivīm''
:''abhijātasya bhārata''

</div>

==== Pažodinis vertimas ====

<div class="synonyms">
śrī-bhagavān uvāca — Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė; abhayam — bebaimiškumas; sattva-saṁśuddhiḥ — savo būties apvalymas; jñāna — žinojimo; yoga — apie ryšį; vyavasthitiḥ — padėtis; dānam — labdaringumas; damaḥ — proto suvaldymas; ca — ir; yajñaḥ — aukų atnašavimas; ca — ir; svādhyāyaḥ — Vedų raštų studijavimas; tapaḥ — asketiškumas; ārjavam — paprastumas; ahiṁsā — prievartos atsisakymas; satyam — teisingumas; akrodhaḥ — pykčio neturėjimas; tyāgaḥ — atsižadėjimas; śāntiḥ — ramumas; apaiśunam — nenoras ieškoti ydų; dayā — gailestingumas; bhūteṣu — visoms gyvosioms esybėms; aloluptvam — godumo nebuvimas; mārdavam — geraširdiškumas; hrīḥ — kuklumas; acāpalam — ryžtingumas; tejaḥ — energingumas; kṣamā — atlaidumas; dhṛtiḥ — tvirtybė; śaucam — švara; adrohaḥ — pagiežos neturėjimas; na — ne; ati-mānitā — šlovės siekimas; bhavanti — yra; sampadam — savybės; daivīm — transcendentinės prigimties; abhijātasya — gimusio; bhārata — o Bharatos sūnau.
</div>

==== Vertimas ====

<div class="translation">
Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė: Bebaimiškumas, būties apvalymas, dvasinio žinojimo gilinimas, labdaringumas, savitvarda, aukų atnašavimas, Vedų studijavimas, asketiškumas, paprastumas, prievartos atsisakymas, teisingumas, pykčio neturėjimas, atsižadėjimas, ramumas, nenoras ieškoti ydų, užuojauta visoms gyvosioms esybėms, godumo nebuvimas, geraširdiškumas, kuklumas, ryžtingumas, energingumas, atlaidumas, tvirtybė, švara, pagiežos bei šlovės siekimo neturėjimas – šios transcendentinės savybės, o Bharatos sūnau, būdingos dievotam, dieviška prigimtimi apdovanotam žmogui.
</div>

==== Komentaras ====

<div class="purport">
Penkiolikto skyriaus pradžioje buvo apibūdintas banjano medis, simbolizuojantis materialųjį pasaulį. Šalutinės jo šaknys lygintos su gyvųjų esybių veikla, palankia ir nepalankia. Devintame skyriuje buvo kalbėta apie dievotas asmenybes (''devas'') bei apie bedievius, arba demonus (''asurus''). Pasak Vedų, dorybės guṇos įtakojama veikla padeda gyvajai esybei žengti į priekį išsivadavimo keliu. Tokia veikla vadinasi ''daivī prakṛti'' – transcendentinės prigimties. Transcendentinės prigimties žmonės žengia pirmyn išsivadavimo keliu. Kita vertus, tie, kurie veikia valdomi aistros ir neišmanymo ''guṇų'', neturi jokios galimybės išsivaduoti. Jie arba liks materialiame pasaulyje žmonėmis, arba eis į gyvūnų rūšis, ar dar žemesnes gyvybės formas. Šiame šešioliktame skyriuje Viešpats apibūdina transcendentinę ir demonišką prigimtį, nusako jų būdingas savybes, nurodo šių savybių pranašumus ir trūkumus.

Labai svarbus posmo žodis ''abhijātasya''. Jis nurodo tą, kuris gimė turėdamas transcendentinių savybių ar dieviškų polinkių. Norintiems pradėti vaiką dievotoje aplinkoje Vedų raštai nurodo atlikti ''garbhādhāna-saṁskāros'' apeigas. Tėvai, norėdami susilaukti dieviškomis savybėmis apdovanoto vaiko, privalo laikytis dešimties žmonių visuomenės gyvenimo principų. Iš „Bhagavad-gītos“ mes jau sužinojome, kad lytinis gyvenimas, skirtas doriems vaikams pradėti, yra Patsai Kṛṣṇa. Lytinis gyvenimas pateisinamas, jei jis grindžiamas Kṛṣṇos sąmonės principais. Bent tie, kurie įsisąmonino Kṛṣṇą, neturėtų pradėti vaikų kaip katės ar šunys. Jiems dera vaikus pradėti taip, kad gimę vaikai galėtų išsiugdyti Kṛṣṇos sąmonę. Gimti panirusių į Kṛṣṇos sąmonę tėvų šeimoje – ypatingas privalumas.

Socialinė institucija, vadinama ''varṇāśrama-dharma'', kuri dalina visuomenę į keturis socialinio gyvenimo skyrius ir keturis skyrius pagal veiklos pobūdį, ar ''kastas'' – nesiekia suskirstyti žmonių visuomenę pagal gimimą. Toks suskirstymas turi atspindėti išsilavinimo lygį ir užtikrinti visuomenei taiką bei gerovę. Šiame posme suminėtos savybės pavadintos transcendentinėmis. Jos padeda žmogui žengti į priekį dvasinio pažinimo keliu į išsivadavimą iš materialaus pasaulio.

''Varṇāśramos'' institucijoje ''sannyāsis'' – žmogus, atsižadėjęs pasaulio, laikomas visų socialinių luomų ir skyrių vadovu arba dvasiniu mokytoju. Brahmanas laikomas likusių trijų luomų – ''kṣatriyų, vaiśyų'' ir ''śūdrų'' – dvasiniu mokytoju, bet ''sannyāsis'' – viršiausias šios institucijos narys – yra taip pat ir brahmanų dvasinis mokytojas. Svarbiausia ''sannyāsio'' savybė – bebaimiškumas. Kadangi jis turi gyventi visiškai vienas, be jokios paramos ar garantijų ją gauti, jis turi pasikliauti tik Aukščiausiojo Dievo Asmens malone. Tas, kuriam kyla mintis: „Kas man padės, jei nutrauksiu visus ryšius su pasauliu“ – geriau tegu neatsižada pasaulio. Nereikia abejoti, kad Kṛṣṇa, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, visada yra mūsų širdyje lokalizuotos Parāmātmos pavidalu, kad Jis viską mato ir žino, kas ir ką rengiasi daryti. Todėl reikia tvirtai tikėti, kad Kṛṣṇa, būdamas Parāmātma, pasirūpins Jam atsidavusia siela, ir galvoti: „Aš niekada nebūsiu vienišas. Net gūdžiausioje miško tankmėje su manimi bus Kṛṣṇa ir Jis visada saugos mane.“ Toks tikėjimas vadinasi ''abhayam'', bebaimiškumas. Ši dvasios būsena būtina žmogui, atsižadėjusiam pasaulio.

''Sannyāsiui'' taip pat reikia apvalyti savo būtį. Žmogus, atsižadėjęs pasaulio, turi laikytis daugybės taisyklių. Svarbiausia jų – griežtas draudimas artimai bendrauti su moterimi. Nuošalioje vietoje su moterimi ''sannyāsiui'' net kalbėti draudžiama. Idealus ''sannyāsis'' buvo Viešpats Caitanya. Kai Jis gyveno Puryje, bhaktės moterys negalėjo prie Jo net prisiartinti, kad išreikštų savo pagarbą. Jos turėjo lenktis iš tolo. Toks elgesys nėra moterų niekinimas – tai tik griežtas priesakas, įpareigojantis ''sannyāsį'' neturėti artimų ryšių su moterimis. Norint apvalyti savo būtį, reikia laikytis taisyklių, atitinkančių tam tikrą gyvenimo statusą. Antai ''sannyāsiui'' griežtai draudžiama artimai bendrauti su moterimis ir kaupti turtą juslėms patenkinti. Idealus ''sannyāsis'' buvo Pats Viešpats Caitanya. Jo gyvenimas rodo, kad Jis griežtai laikėsi įsipareigojimų dėl bendravimo su moterimis. Nors Jis laikomas kilniaširdiškiausia Dievo inkarnacija, kuri neatstumia net žemiausiai puolusių sąlygotų sielų, ''sannyāsio'' įžadų dėl bendravimo su moterimis Jis laikėsi griežtai. Viešpaties Caitanyos asmens palydovas Choṭa Haridāsa buvo vienas artimiausių Jo pasekėjų, tačiau kai jis kartą aistringai pažvelgė į jauną moterį, Viešpats Caitanya tuoj pat parodė Savo griežtumą ir nedelsdamas pašalino jį iš Savo asmens palydovų tarpo. Viešpats Caitanya pasakė: „''Sannyāsiui'', ar bet kuriam kitam, kuris bando ištrūkti iš materialios gamtos gniaužtų ir stengiasi pasikelti į dvasinę būtį, t.y. grįžti namo, atgal pas Dievą, dairymasis į materialias vertybes ar moteris geidžiant juslinių malonumų – jau vien žvilgtelėjimas jų pusėn turint tokių užmačių yra toks smerktinas, jog geriau nusižudyti, negu leisti įsiliepsnoti savyje nedoram troškimui.“ Toksai apsivalymo kelias.

Kita pozicija – ''jñāna-yoga-vyavasthiti'', žinojimo gilinimas. ''Sannyāsio'' gyvenimas skirtas skleisti žinojimą šeimos žmonėms ir visiems tiems, kurie užmiršo savo tikrąjį gyvenimą – dvasinį tobulėjimą. ''Sannyāsis'' turėtų gyventi iš išmaldos, belsdamas į kiekvienas duris, tačiau tai nereiškia, kad jis – elgeta. Nuolankumas – taip pat viena transcendentinį lygmenį pasiekusio asmens savybių. Nuolankumas, ir tik nuolankumas, verčia ''sannyāsį'' belsti į kiekvienas duris ne tiek dėl išmaldos, kiek dėl to, kad susitiktų su šeimos žmonėmis ir pabudintų jų Kṛṣṇos sąmonę. Tokia ''sannyāsio'' pareiga. Jei ''sannyāsis'' išties yra padaręs pažangą ir gavęs dvasinio mokytojo paliepimą, vadovaudamasis logika ir išmanymu, jis turi skleisti Kṛṣṇos sąmonės mokslą. O jeigu jis nėra taip pažengęs, duoti ''sannyāsio'' įžadų neturėtų. ''Sannyāsio'' įžadus davęs, bet dar stokojantis reikiamų žinių žmogus privalo atsidėjęs klausytis, ką sako'' bona fide'' dvasinis mokytojas, ir gilinti žinojimą. ''Sannyāsis'', pasaulio atsižadėjęs žmogus, turi būti bebaimis, pasižymėti tyrumu (''sattva-saṁśuddhi'') ir išmanymu (''jñāna-yoga'').

Kita savybė – labdaringumas. Labdaringa veikla skirta šeimos žmonėms. Jie privalo dorai užsidirbti pragyvenimui ir pusę pajamų skirti Kṛṣṇos sąmonės propagavimui visame pasaulyje. Kitaip sakant, šeimos žmogus turi šelpti šioje srityje besidarbuojančias organizacijas. Labdarą reikia teikti tiems, kurie jos verti. Toliau bus aiškinama, kad labdara yra kelių rūšių: labdara iš dorybės, labdara iš aistros, ir labdara iš neišmanymo. Šventraščiai rekomenduoja dorybės ''guṇos'' labdarą, aistros ir neišmanymo ''guṇų'' labdara nerekomenduotina, kadangi tai tėra tuščias lėšų švaistymas. Labdara teiktina tiktai Kṛṣṇos sąmonės propagavimui visame pasaulyje. Tokia labdara priklauso dorybės ''guṇai''.

O ''dama'' (savitvarda) būtina visiems pagal religijos principus gyvenančios visuomenės sluoksniams, tačiau ji ypač svarbi šeimos žmonėms. Nors šeimos žmogus ir turi žmoną, tačiau lytinį gyvenimą jis turėtų riboti. Lytinio gyvenimo, kurio paskirtis – pradėti vaikus, apribojimai būtini ir šeimos žmogui. Kas nenori turėti vaikų, kartu su žmona privalo susilaikyti nuo lytinių santykių. Šiuolaikinė visuomenė be saiko mėgaujasi lytiniu gyvenimu, saugodamasi nuo pastojimo kontraceptinėmis priemonėmis ar dar bjauresniais būdais, tuo norėdama išvengti atsakomybės už vaikų auklėjimą. Ši savybė ne transcendentinė, o grynai demoniška. Norint dvasiškai tobulėti, netgi jeigu esi šeimos žmogus, reikėtų riboti lytinį gyvenimą ir nepradėti vaikų, jei tuo nebus pasitarnauta Kṛṣṇai. Jei sugebėsi pradėti vaiką kuris įsisąmonins Kṛṣṇą, gali turėti kad ir šimtus vaikų, bet jei to padaryti nepajėgi, tai lytiškai santykiauti, teieškant juslinių malonumų, nevalia.

Aukojimas – dar vienas principas, kurio privalo laikytis šeimos žmogus, nes aukoms reikia daug lėšų. Kitų socialinių sluoksnių atstovai, t.y. ''brahmacāriai, vānaprasthos'' ir ''sannyāsiai'', pinigų neturi. Jie gyvena išmalda. Taigi aukų atnašavimas – šeimos žmogaus priedermė. Šeimos žmogus privalo atnašauti ''agni-hotros'' aukas – tai daryti įpareigoja Vedų raštai, tačiau dabar jos atsieina labai brangiai ir vargu ar šeimos žmogui įgyvendinamos. Pati geriausia auka, rekomenduojama šiam amžiui, yra ''saṅkīrtana-yajña'' – kartoti Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare/ Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare. Tai geriausia ir pigiausia auka. Bet kuris gali ją atlikti ir gauti didelę naudą. Taigi tie trys dalykai: labdaringa veikla, juslių suvaldymas ir aukų atnašavimas – skirti šeimos žmonėms.

Studijuoti Vedas, ''svadhyāya'' – tai brahmacārių, t.y. mokinių, uždavinys. ''Brahmacāriams'' draudžiami bet kokie ryšiai su moterimis. Jie turi laikytis celibato ir mintis nukreipti tik į Vedų raštų studijas, gilinti dvasinį žinojimą. Tai vadinasi ''svādhyāya''.

''Tapas'', asketiškumas, ypač rekomenduojamas tiems, kurie pasitraukė iš šeimos. Neturėtume visą gyvenimą būti šeimos žmonės, reikia nepamiršti, jog yra keturi socialiniai sluoksniai: ''brahmacarya, gṛhastha, vānaprastha'' ir ''sannyāsa''. Pasibaigus ''gṛhasthos'' – gyvenimo šeimoje etapui, reikėtų nutraukti šeiminius ryšius. Jei gyvename šimtą metų, tai dvidešimt penkis metus reikia paskirti mokymuisi, dvidešimt penkis – gyvenimui šeimoje, dvidešimt penkis metus gyventi, atsisakius šeiminių ryšių, ir dvidešimt penkis – gyventi, atsižadėjus pasaulio. Tokias regulas numato Vedų religinė disciplina. Šeimos gyvenimo atsisakęs žmogus turi tramdyti kūną, protą ir liežuvį. Tai yra ''tapasya.'' Visa ''varṇāśrama-dharmos'' institucija skirta atlikti ''tapasyą''. Nė vienas žmogus neišsivaduos, neatlikdamas askezės, ar ''tapasyos''. Teorija, teigianti, kad savitramda nebūtina, kad pakanka vien filosofuoti ir viskas bus puiku, nerekomenduojama nei Vedų raštų, nei „Bhagavad- gītos“. Šias teorijas kuria apsimetėliai pamokslautojai, norintys pavilioti kuo daugiau pasekėjų. Apribojimai ir taisyklės atbaido žmones. Todėl tie, kurie dangstydamiesi religija mėgina prisivilioti pasekėjų, sužavėti aplinkinius, nekelia griežtų reikalavimų nei mokiniams, nei sau. Tačiau Vedos nepritaria tokiems metodams.

O paprastumo principo, kuris laikomas brahmaniška savybe, turi laikytis ne vienas kuris socialinis sluoksnis, bet visi ''āśramai: brahmacāriai, gṛhasthos, vānaprasthos, sannyāsiai''. Reikia būti paprastam ir tiesiam.

''Ahiṁsā'' reiškia, kad nevalia sukliudyti nė vienos gyvosios esybės evoliucijai. Nors dvasinė kibirkštis neužgęsta net sunaikinus kūną, nemanykime, kad nėra nieko bloga užmušti gyvulį juslinių malonumų tikslu. Mūsų laikais žmonės priprato valgyti gyvulių mėsą, nors turi pakankamai grūdų, vaisių ir pieno. Taigi žudyti gyvulius nėra jokios būtinybės. Šis nurodymas skirtas visiems. Tik tada, kai nelieka kitos išeities, žmogus turi teisę užmušti gyvulį, tačiau pirmiausiai gyvulys paaukojamas. Ten, kur žmonija turi pakankamai maisto, siekiantieji padaryti pažangą dvasinio pažinimo srityje neturėtų naudoti smurto gyvulių atžvilgiu. Tikroji ''ahiṁsā'' reiškia „nesutrukdyti nė vienai gyvajai būtybei gyvenimo evoliucijos“. Gyvūnai taip pat evoliucionuoja, sielai pereinant iš vienos gyvybės rūšies į kitą. Užmušus gyvūną, jo evoliucija sustabdoma. Prieš laiką nužudytas gyvūnas – gyvoji būtybė, turėjusi tam tikrą skaičių dienų ar metų ištūnoti tame kūne, vėl turės sugrįžti į tą pačią gyvybės formą, kad nugyvenusi visas skirtas jai dienas pereitų į kitą gyvybės rūšį. Todėl nevalia stabdyti šios evoliucijos, siekiant patenkinti savo liežuvį. Tai vadinasi ''ahiṁsā''.

''Satyam'' reiškia, kad negalima iškreipti tiesos dėl asmeninių interesų. Vedų raštuose yra sudėtingų vietų, ir jų prasmę reikia sužinoti iš ''bona fide '' dvasinio mokytojo. Taip suprantamos Vedos. ''Śṛuti'' reiškia „klausytis, ką sako autoritetas“. Nevalia dėl asmeninių interesų kurti savas interpretacijas. Sukurta labai daug „Bhagavad-gītos“ komentarų, kurie klaidingai aiškina jos autentiškus tekstus. Būtina perteikti tikrąją jos žodžių prasmę, o tą prasmę reikia sužinoti iš ''bona fide'' dvasinio mokytojo.

''Akrodha'' – tai pykčio sutramdymas. Mes turime išlikti pakantūs net tada, kai kažkas mus provokuoja, nes kai mus užvaldo pyktis, jis tuoj pat užteršia visą kūną. Pyktį gimdo aistros guṇa ar geismas, todėl transcendentinę būklę pasiekęs žmogus privalo sutramdyti savyje pyktį. ''Apaiśunam'' reiškia, kad nedera ieškoti kituose žmonėse ydų ar be jokio reikalo taisyti žmones. Be abejo, jei vagį pavadinsime vagimi, tai nebus trūkumų ieškojimas, tačiau apšaukti vagimi dorą žmogų – didelis nusižengimas tam, kuris siekia dvasinio tobulumo. ''Hrī'' reiškia, kad žmogus turi būti labai kuklus ir bjauriai nesielgti. ''Acāpalam'' – ryžtas. Tai reiškia, kad siekiant tikslo, negalima prarasti savitvardos ar pulti į neviltį. Jei pastangos nuėjo perniek – nesigailėk, priešingai, kantriai ir ryžtingai siek tikslo.

Žodis ''tejas'' šiuose posmuose skirtas ''kṣatriyams''. ''Kṣatriyas'' visada turi būti stiprus, kad pajėgtų apginti silpnuosius. Jis neturi dėtis nenaudojąs prievartos. Jei prievarta reikalinga, jis privalo ją panaudoti. Tačiau žmogus, pajėgiantis įveikti priešą, kartais atsižvelgdamas į aplinkybes gali parodyti kilniaširdiškumą ir atleisti nereikšmingus įžeidimus.

''Śaucam'' – tai švara. Švarūs turėtų būti ne tik protas ir kūnas, bet ir poelgiai. Ypač ši savybė būtina verslo žmonėms, kurie neturėtų įsivelti į machinacijas juodojoje rinkoje. ''Nāti-mānita'' – nereikalavimas garbės, taikytinas ''śūdroms'', darbininkų klasei, kuri anot Vedų priesakų yra žemiausia iš visų keturių klasių. Jiems nepridera pūstis ar siekti šlovės, jų pareiga – būti savo vietoje, gerbti aukštesniąsias klases vardan tvarkos visuomenėje.

Visos išvardintos dvidešimt šešios savybės yra transcendentinės. Žmogus privalo puoselėti šias savybes, atsižvelgiant į savo visuomeninę padėtį ir veiklos pobūdį. Jų ugdymas net ir sunkiomis materialios būties sąlygomis padės visų klasių žmonėms pasiekti aukščiausią transcendentinio pažinimo lygmenį. Štai tokia jų puoselėjimo prasmė.
</div>

<div style="float:right">[[File:Go-previous.png|link=LT/BG 15.20| BG 15.20]] '''[[LT/BG 15.20|BG 15.20]] - [[LT/BG 16.4|BG 16.4]]''' [[File:Go-next.png|link=LT/BG 16.4| BG 16.4]]</div>
__NOTOC__
__NOEDITSECTION__

LT/BG 16.1-3 - Revision history

Vanibot: Vanibot #0019: LinkReviser - Revised links and redirected them to the de facto address when redirect exists

Modestas: Bhagavad-gita Compile Form edit