View source for LT/BG 7.24

[[Category:LT/Bhagavad-gītā - Skyrius 7|L24]]
<div style="float:left">'''[[Lithuanian - Bhagavad-gītā, kokia ji yra|Bhagavad-gītā, kokia ji yra]] - [[LT/BG 7| SEPTINTAS SKYRIUS: Absoliuto pažinimas]]'''</div>
<div style="float:right">[[File:Go-previous.png|link=LT/BG 7.23| BG 7.23]] '''[[LT/BG 7.23|BG 7.23]] - [[LT/BG 7.25|BG 7.25]]''' [[File:Go-next.png|link=LT/BG 7.25| BG 7.25]]</div>
{{RandomImage|Lithuanian}}

==== Tekstas 24 ====

<div class="devanagari">
:अव्यक्तं व्यक्तिमापन्नं मन्यन्ते मामबुद्धयः ।
:परं भावमजानन्तो ममाव्ययमनुत्तमम् ॥२४॥
</div>

<div class="verse">
:avyaktaṁ vyaktim āpannaṁ
:manyante mām abuddhayaḥ
:paraṁ bhāvam ajānanto
:mamāvyayam anuttamam
</div>

==== Pažodinis vertimas ====

<div class="synonyms">
''avyaktam'' — neišreikštas; ''vyaktim'' — asmenybę; ''āpannam'' — gavau; ''manyante'' — galvoja; ''mām'' — apie Mane; ''abuddhayaḥ'' — menkos nuovokos žmonės; ''param'' — transcendentinės; ''bhāvan'' — būties; ''ajānantaḥ'' — nepažįstantys; ''mama'' — Mano; ''avyayam'' — amžinos; ''anuttamam'' — aukščiausios.
</div>

==== Vertimas ====

<div class="translation">
Nedidelio proto, gerai Manęs nepažinę žmonės mano, kad Aš, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Kṛṣṇa, anksčiau buvau beasmenis, o dabar įgavau šį asmenišką pavidalą. Menkas išmanymas neleidžia jiems pažinti transcendentinės, amžinos ir aukščiausios Mano prigimties.
</div>

==== Komentaras ====

<div class="purport">
Pusdievių garbintojai ''Gītoje'' apibūdinti kaip menkos nuovokos žmonės. Taip posmas charakterizuoja ir impersonalistus. Čia Viešpats Kṛṣṇa, būdamas asmeniško pavidalo, kalbasi su Arjuna, ir vis tiek impersonalistai per savo neišmanymą įrodinėja, kad Aukščiausiasis Viešpats galiausiai neturi jokio pavidalo. Didis Viešpaties bhaktas Yāmunācārya, atstovaująs Rāmānujācāryos mokinių sekai, parašė du posmus, labai tinkančius šiuo atveju. Jis sako:

:''tvāṁ śīla-rūpa-caritaiḥ parama-prakṛṣṭaiḥ''
:''sattvena sāttvikatayā prabalaiś ca śāstraiḥ''
:''prakhyāta-daiva-paramārtha-vidāṁ mataiś ca''
:''naivāsura-praṛtayaḥ prabhavanti boddhum''

„Brangus mano Viešpatie, tokie bhaktai, kaip Vyāsadeva ir Nārada, žino, kad Tu esi Dievo Asmuo. Išstudijavus įvairius Vedų raštus, galima pažinti Tavo savybes, Tavo pavidalą, Tavo veiklą ir suprasti, kad Tu – Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Tačiau demonai ir nebhaktai, valdomi aistros ir neišmanymo ''guṇų'', Tavęs pažinti negali – jie neapdovanoti šiuo sugebėjimu. Kad ir kaip gerai nebhaktai išmanytų ''Vedāntą, Upaniṣadas'' bei kitus Vedų raštus, jie niekaip nesugebės suvokti Dievo Asmenį.“ („Stotra-ratna“ 12)

„Brahma-saṁhitoje“ tvirtinama, kad neįmanoma suvokti Dievo Asmenį, apsiribojus vien tik ''Vedāntos'' studijomis. Aukščiausią Asmenybę galima pažinti tiktai Aukščiausiojo Viešpaties malone. Todėl posmas aiškiai sako, kad menkos nuovokos yra ne tik pusdievių garbintojai, bet ir nebhaktai, studijuojantys ''Vedāntą'' ir spekuliatyviai, be menkiausios tikros Kṛṣṇos sąmonės žymės traktuojantys Vedų raštus. Jiems tiesiog neįmanoma suvokti Dievo kaip asmenybės. Žmonės, įsivaizduojantys, kad Absoliuti Tiesa – beasmenė, vadinami ''abuddhayaḥ''; šis žodis reiškia, kad jie nežino galutinio Absoliučios Tiesos aspekto. „Śrīmad–Bhāgavatam“ tvirtinama, kad Aukščiausiojo pažinimas prasideda nuo beasmenio Brahmano, tolesnė pažinimo pakopa – lokalizuota Supersiela, o Absoliučios Tiesos pažinimo aukščiausia viršūnė – Dievo Asmenybė. Šiuolaikiniai impersonalistai dar siauresnio proto, nes jie net neseka didžiuoju savo pirmtaku Śaṅkarācārya, akcentavusiu, kad Kṛṣṇa – Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Todėl Aukščiausios Tiesos nepažinę impersonalistai mano, kad Kṛṣṇa – paprastas Devakī ir Vāsudevos sūnus, ar karalaitis, o gal šiaip galinga gyvoji esybė. Toks požiūris „Bhagavad-gītoje“ irgi smerkiamas (9.11). ''Avajānanti māṁ mūḍhā mānuṣīṁ tanum āśritam'': „Tik kvailiai laiko Mane paprastu žmogumi.“

Iš tikrųjų niekas negalės suvokti Kṛṣṇos, jei pasiaukojamai Jam netarnaus ir neugdys Kṛṣṇos sąmonės. Bhāgavatam (10.14.29) patvirtina šią mintį:

:''athāpi te deva padāmbuja-dvaya-prasāda-leśānugṛhīta eva hi jānāti tattvaṁ bhagavan''
:''mahimno na cānya eko ‘pi ciraṁ vicinvan''

„Mano Viešpatie, kam tenka laimė patirti nors trupinėlį Tavo malonės, kurią skleidžia Tavo lotosinės pėdos, tas gali suvokti Tavo asmenybės didybę. Tačiau tie, kurie samprotavimais nori perprasti Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, net metų metais studijuodami Vedas, neįstengs Tavęs pažinti.“ Neįmanoma pažinti Aukščiausiojo Dievo Asmens, Kṛṣṇos, Jo pavidalo, savybių bei vardo vien tik spekuliatyviais samprotavimais ar aptarinėjant Vedų raštus. Viešpatį pažinti reikia per pasiaukojimo tarnystę. Tik visiškai atsidėjus Kṛṣṇos sąmonei, ėmus kartoti ''mahā-mantrą'' – Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare/ Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare – galima suvokti Aukščiausiąjį Dievo Asmenį. Nebhaktai impersonalistai mano, kad Kṛṣṇos kūnas sudarytas iš materialios gamtos, kad visa Jo veikla, Jo pavidalas, – viskas yra ''māyā''. Tokie impersonalistai vadinami ''māyāvādžiais''. Jie nepažįsta galutinės tiesos.

Dvidešimtas posmas aiškiai sako: ''kāmais tais tair hṛta-jñānāḥ prapadyante ‘nya-devatāḥ''. „Geidulių apakintieji atsiduoda įvairiems pusdieviams.“ Žinotina, kad egzistuoja ne tik Aukščiausiasis Dievo Asmuo, bet ir įvairias planetas valdantys pusdieviai. Viešpats irgi turi Savo planetą. Dvidešimt trečiame posme pasakyta: ''devān deva-yajo yānti mad-bhaktā yānti mām api'' – pusdievių garbintojai patenka į pusdievių planetas, o Viešpaties Kṛṣṇos bhaktai eina į Kṛṣṇalokos planetą. Nepaisydami tų teiginių aiškumo, kvaili impersonalistai tebetvirtina, kad Viešpats pavidalo neturi, kad visi tie pavidalai – įsivaizduojami. Argi studijuojant ''Gītą'' galima padaryti išvadą, kad pusdieviai ir jų buveinės – kažkas neasmeniška? Neabejotina tai, kad nei pusdieviai, nei Kṛṣṇa, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, nėra beasmeniai. Visi jie – asmenybės; Viešpats Kṛṣṇa yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Jis turi Savo planetą, o pusdieviai – savąsias.

Taigi monistų teigimas, kad aukščiausioji tiesa neturi jokio pavidalo, kad turimas pavidalas jai tik primestas, yra neteisingas. Čia aiškiai pasakyta, kad Kṛṣṇos pavidalas nėra išgalvotas. Studijuodami „Bhagavad-gītą“ suprasime, kad ir pusdieviai, ir Aukščiausiasis Viešpats turi pavidalus ir kad Viešpats Kṛṣṇa – tai ''sac-cid-ānanda'', amžinas palaimingas žinojimas. Vedos irgi teigia, kad Aukščiausioji Absoliuti Tiesa yra ''ānanda-mayo ‘bhyāsāt'' – iš prigimties kupina palaimingo džiaugsmo, ir kad Ji yra nesuskaičiuojamų dorybių šaltinis. ''Gītoje'' Viešpats sako, kad Jis apsireiškia, nors Jis ir yra ''aja'' (negimęs). Štai šias „Bhagavad-gītos“ tiesas mes turime įsisąmoninti. Mums nesuprantama, kaip Aukščiausiasis Dievo Asmuo gali būti beasmenis. ''Gītos'' teiginiai parodo, jog impersonalistų monistų teorija, skelbianti, kad pavidalas Viešpačiui primestas – klaidinga. Šis posmas išaiškina, kad Aukščiausioji Absoliuti Tiesa, Viešpats Kṛṣṇa, turi ir pavidalą, ir yra asmenybė.
</div>



<div style="float:right">[[File:Go-previous.png|link=LT/BG 7.23| BG 7.23]] '''[[LT/BG 7.23|BG 7.23]] - [[LT/BG 7.25|BG 7.25]]''' [[File:Go-next.png|link=LT/BG 7.25| BG 7.25]]</div>
__NOTOC__
__NOEDITSECTION__